Štai 2008-aisiais Tele2 turėjo problemą: viešuosius pirkimus.

Šiandien tai atrodo juokinga – bet tuomet buvo kitaip. Per metus „Tele2“ buvo pakviečiama geriausiu atveju į kelioliką konkursų, ir visas paslaugas viešajam sektoriui teikė konkurentai, dažnai – už gerokai didesnes nei rinkos kainas.

Dar blogiau – pajamas, kurias gaudavo iš viešojo sektoriaus, konkurentai nukreipdavo kovoti dėl komercinių klientų.

„Tele2“ tiesiog nebuvo kviečiama į konkursus, arba tų konkursų vykdavo itin mažai. Štai 2006 m. Tele2 buvo pakviesta į 29 konkursus, 2007-aisiais – į 69. Na, o pagal galiojusius teisės aktus tų pakvietimų turėjo būti apie 2 000.

Rezultatas – „Tele2“ ne tik neuždirbdavo iš viešųjų pirkimų, bet ir prarasdavo pinigus kitose paslaugų srityse.

Ką daryti?

Įvesti skaidrią konkurenciją, žinoma. Ir tada laimėti.

Truko porą metų – bet mes tai padarėme. Kovėmės žiniasklaidoje, kovėmės politikų ir institucijų kabinetuose. Siūlėme, kvietėme, raginome ir argumentavome.

Galiausiai pasiekėme savo, ir šiandien „Tele2“ valdo apie 50 proc. viešojo segmento abonentų – maždaug tiek pat, kiek ir privačiame segmente.

Geras pavyzdys, kaip komunikacija sudaro sąlygas sąžiningai konkuruoti ir užsidirbti.